- žioptelėti
- žióptelėti, -ėja (-ia NdŽ, -i), -ėjo RŽ, DŽ, KŽ, VšR, Rm; M 1. intr. kiek išsižioti: Maniau, kad tėvas geru švarku išvažiavo, net žióptelėjau Rm. Ekiav parsikibti, kad aš tave duosu po to stalo, ir žióptelėsi End. Žioptelėjo varns, balsą rodydamas savo, paleido sūrį S.Stan. Bet kiaulė žioptelėjo kartą, kitą ir nugriuvo ant šono V.Krėv. Jis žioptelėjo porą kartų, pamėlynavo, akis išvertė P.Cvir. Sujudo sukruto visi, žioptelėję iš nustebimo rš. Bet kaip tik [Licipierius] žioptelėjo čaiką su seniu praryti, visas vanduo akies mirksnyj išsiliejo BsPIII47(Nm). Krito [Pinčiukas] ant malūno sparno ir prasmego kiaurai žemę, nespėjęs nei žioptelėti K.Bor. 2. tr., intr. prasitarti, tarstelėti: Priš mokytoją mas i žióptelėti negalėjom, tėvas būtų telžęs į ausį, užsičiauptum Krš. Apie tai aš jam žióptelėjau neiškentus Skr. Nekalbėjo, tik praeidamas žióptelėjo Srj. Žióptelė[jo] ką, ir paėmė [1947 m.] Kbr. Liežuvio nevaldo, ka žióptelės ką, ir akės aptikš Krš. Paprašė nuvažiuot į mišką, aš ir žioptelėjau, kad nuvažiuosiu Šd. 3. part. praet. Jrb apykvailis: Žióptelėjusių visur yra Mrj. Su juo nesusikalbėsi, jis žióptelėjęs Alk.
Dictionary of the Lithuanian Language.